pataikoti

pataikoti, -oja, -ojo N žr. pataikuoti: Nekenčia pataikojančių, kožnam paskirtą darbą duoda TŽVII281. Netur pataikodamas ugnies dairytis arba iš išgąsties šalin bėgti, bet bile kokius gesinančius daiktus nutvert ir taipo ugnį gesyt srš. | relf.: Dvasingieji ... tur priveizdėt, ... idant jų pakajus nebūtų pataikojąsis, bet šventas DP493.